Edvardas Evanas Evansas‑Pričardas (Edward Evan Evans-Pritchard, 1902 m. rugsėjo 21 d. – 1973 m. rugsėjo 11 d.) – Jungtinės Karalystės sociologijos antropologas, struktūrinio funkcionalizmo atstovas.

Mokėsi Vinčesterio, Ekseterio kolegijose, Londono ekonomikos mokykloje, kur jam dėstė Bronislavas Malinovskis ir Čarlis Seligmanas. 1926–1932 m. atliko stebėjimus Sudane, vėliau dirbo Kairo universitete. Grįžęs į Oksfordą bendradarbiavo su Alfredu Redklifu-Braunu, Mejeriu Fortsu. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Etiopijoje, Sudane, Libijoje, Sirijoje, sukėlė anuakų sukilimą prieš italus. 1946–1970 m. Evansas‑Pričardas dėstė Oksfordo universitete; 1946 m. tapo profesoriumi. 1971 m. įšventintas į serus.

Edvardas Evanas Evansas‑Pričardas tyrė Afrikos tautų kultūras. 1920–1930 m. tyrė azandžių ir nuerų tautas (Pietų Sudanas), gentinės visuomenės struktūrą, istoriją ir religiją.^[1]

Evansas-Pričardas pabrėžė, kad mąstymas ir tikėjimas nėra abstraktūs atskiri nuo kasdienių konkrečių įvykių procesai, o neatskiriama tų įvykių dalis. Su Mejeriu Fortsu sudarė pirmąją politinės antropologijos knygą, kurioje pirmą kartą pateiktas visuomenių kaip politinių sistemų antropologinis įvardijimas ir suskirstymas į egalitarines, segmentarias-korporatyvines bei valstybines. Evansas-Pričardas manė, kad religija neišauga iš socialinės struktūros ir nėra jos apribota (kaip teigė Emilis Diurkheimas), o yra būdas, padedantis žmonėms aiškintis tarpusavyje tikrovės, kurioje gyvena, slėpinius. Jo teigimu žmonių elgesys, negali būti griežtai išaiškintas, jis turėtų būti suprastas kaip tikėjimų ir racionalumo pasireiškimas. Jis pabrėžė eminę ir etinę antropologo veiklos svarbą – suprasti tiriamą kultūrą per jos simbolius, sąvokas, bet pristatyti jas visuotinėmis sąvokomis. Evansas-Pričardas teigė, jog visuomenes reikia studijuoti kaip moralines, o ne kaip gamtines sistemas ir siekti pažinti jų konfigūracijas/modelius (patterns), o ne dėsnius. Kultūros tyrinėjimą lygino su kalbotyra – tik pašalietis specialistas gali nustatyti kalbos struktūras, kurių jos vartotojas įžvelgti negali.

Evanso-Pričardo darbai pradėjo naują – modernios antropologijos etapą britų antropologijoje. Jo pasekėjai, struktūralistinės teorijos šalininkai – Edmundas Ličas, Meri Daglas ir iš dalies Viktoras Terneris.^[2]

Svarbiausi veikalai:

• Azandžių burtai, pranašystės ir magija (Witchcraft, Oracles and Magic among the Azende, 1937 m.)
• Nuerai (The Nuer, 1940 m.)
• Afrikos politinės sistemos (African Political Systems, 1940 m.)
• Socialinė antropologija: praeitis ir dabartis (Social Anthropology: Past and Present, 1950 m.)
• Giminystė ir santuoka tarp nuerų (Kinship and Marriage among Nuer, 1951 m.)
• Nuerų religija (Nuer Religion, 1956 m.)
• Esė apie socialinę antropologiją (Essays in Social Anthropology, 1962 m.)
• Pirmykščių religijų teorijos (Theories of Primitive Religion, 1965 m.)