Duroplastas – reaktoplastikas, arba termoreaktyvusis plastikas (kaitinamas suminkštėja, o ataušęs sukietėja negrįžtamai). Jis glaudžiai susijęs su tokiomis kompozicinėmis medžiagomis, kaip „Formica“ laminatas ir bakelitas. Tai plastiko derva, sustiprinta medvilnės arba vilnos pluoštais. Duroplastas, kaip pluoštu sustiprintas plastikas, panašus į stiklo plastiką.

Duroplastas buvo naudojamas automobilių gamyboje 1957–1991 m. Rytų Vokietijos „VEB Sachsenring Automobilwerke Zwickau” gamykloje Cvikau mieste. Iš jo gaminti lengvųjų automobilių „Trabant“ kėbulai. Ilgiausiai iš keturių modelių 1963–1990 m. nuo konvejerio riedėjo „Trabant 601“.

Pirmą kartą produktas panaudotas gaminti automobiliams IFA F8, vėliau AWZ P70 Zwickau ir „Trabant“. Taip pat iš duroplasto gaminti lagaminai.

Duroplastas yra pakankamai lengvas ir stiprus. Jis pagamintas iš antrinių žaliavų, medvilnės atliekų ir fenolio dervų. Jis labiau tinkamas tūrinių daiktų gamybai nei stiklo pluoštas.

Atitarnavęs duroplastas, kaip ir stiklo pluoštas, turi ribotas efektyvaus perdirbimo galimybes. Kai „trabiai“ pradėjo pildyti automobilių sąvartynus, buvo pradėti kurti kūrybiniai sprendimai. Vieną iš jų pasiūlė Berlyno biotechnologijų kompanija, eksperimentavusi su bakterijomis, kurios per 20 dienų galėtų sunaikinti kėbulą.^[1][2] Sklandė miesto legendos, neva duroplastą galima sušerti kiaulėms ir kitiems naminiams gyvuliams. 1990–ųjų pabaigoje ta pati „Zwickau“ gamykla, gaminusi „Trabant“, sukūrė sprendimą dėl duroplasto šalinimo. Išėmus stiklus, variklį ir plieninį rėmą, automobilio kėbulas buvo susmulkinamas ir naudojamas kaip sudedamoji dalis cementinių blokelių gamyboje. Šis epizodas parodytas „Scientific American Frontiers“ programoje per JAV PBS televizijos kanalą.^[3]