Diegas Velaskesas (isp. Diego de Silva y Velázquez; 1599 m. birželio 6 d. − 1660 m. rugpjūčio 6 d.) – XVII a. ispanų baroko tapytojas, vienas žymiausių dailininkų Europos meno istorijoje.^[1]

Diegas Velaskesas gimė Sevilijoje 1599 m. nedidelėje kilmingų portugalų šeimoje. Mokėsi tapybos Sevilijoje pas Francisco Pacheco, kurio dukterį vėliau (1618 m.) vedė. Vienas ankstyvųjų Velaskeso paveikslų „Vakarienė Emause“ (1622−23 m.) rodo karavadžistinės tapybos įtaką, jis tapė buities scenas.

1623 m. Velaskesas išvažiavo į Madridą, kur buvo užsakytas nutapyti karaliaus portretą (neišlikęs). Šis kūrinys susilaukė sėkmės ir dailininkas buvo paskirtas rūmų tapytoju. Tai buvo didžiulė sėkmė, nes Velaskesas gavo teisę tapyti paties karaliaus Pilypo IV portretus. 1627 m. nutapytas „Maurų išvarymas“ yra žymiausias šito periodo darbas. Velaskesas buvo ypač paveiktas Ticiano kūrybos, kurio didelė paveikslų kolekcija buvo Ispanijos karalių nuosavybėje Madride ir Eskoriale. Jis galėjo sekti kaip dirbo Rubensas, kuris 1628 m. viešėjo pas Ispanijos karalių Pilypą IV.

1629–1631 m. tapytojas keliavo po Italiją. Venecijoje susipažino su Tintoreto paveikslais, toliau gilinosi į Ticiano kūrybą.

1634 m. Velaskesas paskirtas karališkuoju garderobmeisteriu, o 1643 m. – kamerdineriu. 1642–1644 m. lydėjo karalių į Aragoną. 1648 metų pabaigoje tapytojas vėl aplankė Italiją. Šioje kelionėje jis nutapė popiežiaus Inocento X portretą, kuris yra garsiausiu tapytojo kūriniu už Ispanijos ribų (Dorija Pamfili galerijoje Romoje). Pirko paveikslus Ispanijos karaliaus kolekcijai. Tapytojas buvo visuotinai pripažintas ir buvo išrinktas Romos akademijos nariu. Kiti garsūs paveikslai iš viešnagės Italijoje: „Chuano de Parechos portretas“ ir „Venera su veidrodžiu“.

1651 m. Velaskesas grįžo į Madridą. Šiuo įvykiu prasideda jo paskutinis kūrybos etapas. 1652 m. dailininkas paskirtas ober-hofmaršalu. Ši veikla atimdavo daug jėgų, nes reikėdavo organizuoti šventes. Po vienos šventės jis sunkiai susirgo ir mirė 1660 m. rugpjūčio 6 d. Madride.

Ankstyvajame kūrybos laikotarpyje Velaskeso tapyboje šviesos ir tamsos kontrastus pamažu pakeitė vaizduojama išsklaidyta dienos šviesa. Portretams būdingas vis didėjantis psichologinis skvarbumas ir gelmė.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu dažnai tapė jau menkesnės kokybės paveikslus, nes didžiąją dalį savo paveikslų jis perdavė tapyti mokiniams (daugiausiai žentui J. B. del Mazo). Viso Velaskesas nutapė kiek mažiau nei 150 paveikslų. Jis labiausiai buvo paveiktas Ticiano dailės, tačiau visame savo kūrybiniame kelyje išlaikė Ispanijos XVII a. natūralistinės mokyklos koloritą, vaizdavimo bruožus.

Žymesni Velaskeso tapybos darbai yra karaliaus šeimos portretai, „Hilanderas” („Verpėjos”, apie 1659 m.) ir kaip grupinis portretas sumanyta rūmų scena „Meninos” („Freilinos”, 1656 m.). Kiti kūriniai: „Bredos atidavimas” (1634-35 m.); „Venera su veidrodžiu” (1651 m.).

Pagrindiniai D. Velaskeso kūriniai buvo Ispanijos karalių nuosavybėje ir menkai žinomi plačiajai visuomenei. Iš tikrųjų dailininkas Europoje pradėjo garsėti tik Napoleono karų metu po prancūzų armijos invazijos į Ispaniją pasklidus kai kuriems jo darbams. Jo dailė paveikė realistinę XIX a. tapybą (E. Manė), kai kurie paveikslai savo potėpiais, šviesos perteikimu, spalvų valdymu susišaukė su XIX a. antros pusės impresionistine tapyba. Diegas Velaskesas šiuo metu laikomas didžiausiu iš Ispanijos senųjų meistrų ir vienu iš iškiliausių dailininkų Europos meno istorijoje.

• 
  „Trys muzikantai“ (apie 1618, Berlyno paveikslų galerija)
• 
  „Ispanijos karalius Pilypas IV“ (apie 1623-27, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Medičių vilos sodo Romoje vaizdas“ (1630, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Bredos atidavimas“ (1634−35, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Princas Baltazaras Karolis su medžioklės kostiumu“ (1635−36, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Princas Baltazaras Karolis ant žirgo“ (1634−35, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Grafas Olivaresas ant žirgo“ (1635−36, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Pablo de Valladolid portretas“ (1636−37, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Venera su veidrodžiu“ („Rokbio Venera“, apie 1647−51, Londono nacionalinė galerija)
• 
  „Popiežius Inocentas X“ (1650, Dorija Pamfili galerija, Roma)
• 
  „Verpėjos“ (Las Hilanderas, 1657-58, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Infanta Marija Teresa su mėlyna suknia“ (1659, Meno istorijos muziejus (Viena))

• Everett Fahy, 2009, The Metropolitan Museum of Art
• Encyclopaedia Britannica