Diakritiniai ženklai (gr. διακριτικός, diakritikós – „skiriamasis“) – prie fonogramų pridedami ženkleliai – taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių.^[1] Diakritiniai ženklai būna virš arba po fonogramos, nors kai kurie galimi ir kitose vietose. Tie patys diakritiniai ženklai įvairiose rašto sistemose (arabų, indų, lotynų) turi skirtingą reikšmę. Diakritiniai ženklai plačiai vartojami transliteracijoje ir fonetinėje transkripcijoje norint tiksliau pažymėti kalbos garsų tarimą.

Diakritiniai ženklai naudojami įvairiose fonografinėse rašto sistemose: abėcėlėse, abugidose, abdžaduose ir skiemeninėse abėcėlėse.

Daugiausia diakritinių ženklų turi lotynų raštas. Čia labiausiai paplitę šie ženklai:

• (·) taškas:

• (˙) taškas viršuje
• (.) taškas apačioje

• (¸) sedilė
• (˛) nosinė
• (°) žiedas
• (˘) lankelis
• (ˇ) paukščiukas arba varnelė
• (^) stogelis
• (¯) brūkšnelis
• (¨) du taškai arba dierezė
• kirčio ženklai:

• (`) kairinis kirtis
• (´) dešininis kirtis
• (̃) riestinis kirtis
• (˝) dvigubas dešininis kirtis)

• (῾̔) spiritus asper
• (᾿) spiritus lenis
• (̉) kabliukas

Ženklai, naudojami kaip diakritiniai ir kitoms reikmėms:

• (| ) vertikalus brūkšnys
• (,) kablelis
• (~) tildė
• ( ҃) titlas
• (') apostrofas
• (:) dvitaškis
• (–) brūkšnelis

Lietuvių kalboje naudojami kairinis, dešininis bei riestinis kirčiai, žymintys, dažniausiai žodynuose, žodžio kirčiavimą bei priegaidę. Raidės su paukšteliais (č, š ir ž) laikomos kaip atskiros raidės nuo c, s ar z ir yra savarankiškos rikiavime. Raidės su nosinėmis (ą, ę, į ir ų), brūkšneliais (ū) ir taškeliais (ė) taip pat yra laikomos savarankiškomis, bet rikiavime neturi savarankiškumo. Pažymėtina, kad lietuvių kalboje nėra žodžių prasidedančių ų ir ę raidėmis.

Ne visi atskiri ženklai yra diakritiniai. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje taškeliai ant i ir j nėra diakritiniai ženklai, o tų raidžių dalys. Bet būna taip, kad vienoje kalboje ženklas yra diakritinis, o kitoje ne. Pavyzdžiui, portugalų, ispanų ir katalonų kalbose u ir ü yra kaip paprastos raidės, o estų, vengrų, turkų ir azerių kalbose jos laikomos specifinėmis.

Yra labai negausūs. Vienas tokių diakritinių ženklų pavyzdžių galėtų būti nigoris, naudojamas japonų rašte. Šis ženklas, prirašomas prie tam tikrų silabogramų, suskardina pirmąjį silabogramos priebalsį. Tokiu būdu sa virsta za, ta virsta da ir pan.