Bubių piliakalnis
Bubių piliakalnis nuo Dubysos užtvankos
Bubių piliakalnis
Koordinatės	55°51′43″ š. pl. 23°07′46″ r. ilg. / 55.86194°š. pl. 23.12944°r. ilg. / 55.86194; 23.12944
Vieta	Šiaulių rajonas
Seniūnija	Bubių seniūnija
Aukštis	14 m
Plotas	80x35
Priešpilis	gyvenvietė
Naudotas	XI a.–XIV a.
Žvalgytas	1902–1906
Tirtas	1909, 1911, 1997, 1999, 2008 m.
Registro Nr.	A657K / 3286

Bubių piliakalnis su gyvenviete (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A657KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1006) – piliakalnis (Nr. 11193) ir senovinė gyvenvietė (Nr. 23884) Bubiuose, Šiaulių raj., 14 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante, dar vadinamas Pilale. Greta piliakalnio užtvenkus Dubysą susidarė Bubių tvenkinys, tačiau piliakalnis buvo išsaugotas. Pasiekiamas nuo plento Šiauliai-Tauragė ( A12  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas ) pasukus į vakarus dešinėn šiauriniu Bubių apvažiavimu, juo 2 km pavažiavus iki užtvankos per Dubysą ir nuo jos paėjus į kairę pietų kryptimi 250 m.

Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Dubysos pilis vok. Dobitzen prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę ant greta Dubysos upės buvusio kalno pastatyta prieš 1230 m. Kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti 50-70 ginkluotų vyrų įgula.

Manoma, kad pilies apylinkėse 1236 m. vasarą plėšikavo kalavijuočiai. Pilies jie nepaėmė, bet apiplėšė gyvenvietę ir priešpilius. Pilies įgulos pasipriešinimas leido kunigaikščiams Bulioniams suorganizuoti ir sutelkti pakankamas pajėgas, kurios plėšikams pastojo kelią prie Mūšos upės, kur jie buvo sumušti Saulės mūšyje.

Dubysos pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1348 m. vasario mėnesį, kai Vokiečių ordino Livonijos magistras Gosvinas iš Gerikės Šiaulių žemėje užėmė 4 pilis. Neišlikusios Baltramiejus Hionekės „Naujosios eiliuotosios Livonijos kronikos“ (1315–1348 m.) duomenis atpasakojantis Johanas Reneris pažymėjo, kad pultoji Dubysos pilis „buvo stipriausia pilis šioje Lietuvos vietoje“ (Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes). Kaip rašė Hermanas Vartbergė, 1358 m. sausio 24 d. Livonijos magistras Gosvinas vėl įsiveržė į Lietuvą ir „sugriovė tik ką pastatytą Dubysos pilį Šiaulių žemėje; ir čia žuvo 100 sielų tų laukinių žmonių. Ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo negyvi numesti nuo sienos“.

Dubysos pilis buvo viena iš Šiaurės Lietuvos fortifikacinės sistemos grandžių. Už 5 km į šiaurės vakarus stovėjo Sauginių pilis, 15 km į šiaurės rytus – Šiaulių pilis, už 25 km – Kulių pilis ant Jurgaičių piliakalnio, dabar geriau žinomo kaip Kryžių kalnas, 12 km į pietryčius – Bauskės pilis ant Normančių piliakalnio, už 23 km į pietus – Burbaičių piliakalnis, už 23 km į pietvakarius – Pažvarkulio piliakalnis, 7 km į vakarus – galbūt, pagrindinė Bulionių pilis ant kol kas netyrinėto Girninkų kalno, o 18 km į vakarus – Biržės pilis ant Kalniškių piliakalnio, už 36 km į vakarus – Šatrija.

Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, kuris įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį supo Dubysos slėnis, be to, iš vakarų piliakalnį saugojo ir padubysio pelkės. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 10–14 m aukščio. Piliakalnio aikštelė keturkampė, ovali, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, apie 80 m ilgio ir 35 m pločio. Jos pietrytiniame gale, kur, manoma, stovėjo pilies kuoras ir vartai, supiltas 35 m ilgio, 4,5 m aukščio, 18 m pločio pylimas, kurio išorinis 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į 26 m pločio, 5 m gylio griovį, skiriantį piliakalnį nuo aukštumos. Aikštelės šiaurės vakarų gale supiltas 0,8 m aukščio, 13 m pločio pylimas.

Pilis buvo aptverta 5–6 m aukščio statinių rastų siena, sutvirtinta akmenimis. Prie sienos iš vidinės pusės buvo pakyla pilies gynėjams.

Piliakalnį 1902–1906, 1909 ir 1911 m. tyrinėjo archeologas Liudvikas Kšivickis. Aptiktas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis,^[1] kuriame išskirti du horizontai. Apatiniame horizonte buvo pelenų ir akmenų grindinys, viršutiniame – perdegusio molio tinko, žiestos keramikos. Aikštelės pakraštyje aptikta pora židinių. Kultūriniame sluoksnyje rasti geležiniai peiliai, pjautuvų ir dalgių fragmentai, kalavijo skersinis, sagtys, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigaliai, arbaletiniai strėlių antgaliai; žalvariniai žiedai, apkalai, pasaginė ir apskrita segės, kabučiai, iš jų vienas su grandinėle, žvangučiai, įvijos; kabutis iš danties, kaulinė švilpynė, šukos, apkalų dalys; molinis pasvaras, akmeninių galąstuvų gabalai, įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvūlių kaulų. Radiniai datuojami I tūkstantmečio viduriu – XIV a., jie gali būti saugomi Sankt Peterburgo Ermitaže kartu su kitais L. Kšivickio kasinėjimų radiniais. Kultūriniame sluoksnyje rasta ir XI a.–XIV a. daiktų: lanko ir arbaleto strėlių geležinių antgalių, peilių, raktų, šiferinių verpstelių, apdegusio molio gabalų, suanglėjusių kviečių, miežių, rugių, sorų. Aikštelė ir šiaurinis šlaitas apardyti 1944 m. apkasų, rytinėje papėdėje, griovyje ir šalia jo buvo iškastos dvi bunkerių duobės.

2000 m. piliakalnį žvalgė, o 2008 m. kompleksiškai tyrinėjo Bronius Dakanis, Birutė Salatkienė, Audronė Šapaitė ir kiti archeologai. Rasti strėlių antgaliai, peiliai, ylos, svarstyklių liekanos, keramikos dirbiniai, įvairūs žalvariniai papuošalai, būdingi žiemgaliams. Tai pirmas piliakalnio radinių etnologinis susiejimas. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Aušros muziejus Šiauliuose.

Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Jos teritorija 1993 m. nustatyta gręžiniais, tyrinėta 1997 ir 1999 m. Joje aptiktas iki 1 m storio I tūkstantmčio vidurio – XIV a. kultūrinis sluoksnis su pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. Nuo piliakalnio apie 1 km į šiaurės rytus yra Jakštaičių-Meškių kapinynas, tyrinėtas 1973–1974 ir 1982 m.

Aplinkiniai piliakalniai
	Romučių piliakalnis 25 km Sauginių piliakalnis 5 km	Luponių piliakalnis 15 km	ŠIAULIAI 15 km Jurgaičių piliakalnis 25 km
	Kalniškių piliakalnis (Šaukėnai) 18 km Girnikų piliakalnis 7 km		Velžių piliakalnis 34 km
	Vainagių piliakalnis 17 km	Papušinio piliakalnis 26 km Burbaičių piliakalnis 22 km	Normančių piliakalnis 12 km Diauderių piliakalnis 39 km

• Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975. T. 2, p. 43.
• Kultūros paminklų enciklopedija. Vilnius, 1998.
• T. Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003. T. 24, p. 63, 80.
• B. Dakanis. Šiaulių miesto ir rajono archeologijos paminklų žvalgymas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992. T. I, p. 99–102.
• R. Jarockis. Bubių piliakalnio ir papėdės gyvenvietės 1993 m. žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 47–49.
• R. Jarockis. Bubių piliakalnis – Dubysos pilis. Baltų archeologija. Vilnius, 1994. Nr. 2, p. 14–16.
• V. Jurkštas. Bubių piliakalnio švilpynėlės. Raudonoji vėliava, Šiauliai, 1982 m. rugsėjo 2 d.
• L. Krzywicki. Piłkalnie. Wisła. Warszawa, 1891. T. V, p. 165.
• L. Krzywicki. Żmudz starożytna. Dawni Żmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906, p. 15-16, 27, 39, 58, 82, 83-84, 86.
• L. Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė 1928, p. 15, 27, 40, 59, 83, 84-85, 87.
• G. Rackevičius. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius, 2002, p. 99-100, 157–158.
• B. Salatkienė. Bubių piliakalnio papėdės gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 99–101.
• A. Šapaitė. Bubių senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1999 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 122–124.

• Bubių piliakalnis su gyvenviete Archyvuota kopija 2004-12-08 iš Wayback Machine projekto.
• Bubių piliakalnis
• Bubių piliakalnis
• Hillforts.eu atvirųjų duomenų ištekliai