Barbora Didžiokienė (merg. Varvara Gorochova, 1896 m. gruodžio 12 d. Sankt Peterburgas – 1976 m. rugpjūčio 18 d. Dovainonys, Kaišiadorių raj.) – rusų kilmės Lietuvos tapytoja, scenografė.

Vyras tapytojas Vladas Didžiokas. 1914–1915 m. Mokėsi Dailei skatinti draugijos, 1917 m. Štiglico techninio piešimo mokyklose Sankt Peterburge, lankė privačias dailės mokyklas (mokėsi pas V. Didžioką) ir studijas. 1918–1919 m. mokėsi Proletkulto mokykloje Smolenske.

Nuo 1921 m. gyveno Lietuvoje. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose, 1932 m. Kaune surengė individualią šaržų parodą. 1946–1954 m. dirbo piešimo mokytoja Rumšiškių vidurinėje mokykloje.

Nutapė portretų („Juozas Tumas-Vaižgantas“, 1925 m.), natiurmortų („Dvi kaukės“, „Ekrano gražuolė“ 1927 m., „Natiurmortas“ 1957 m.), peizažų, figūrinių kompozicijų. Sukūrė scenovaizdžių (Piotras Čaikovskis. Spragtukas, 1928 m.), kostiumų operos spektakliams (Otas Nicolajis. Vindzoro šmaikštuolės, 1928, Bedržichas Smetana. Parduotoji nuotaka, 1934 m.), iliustracijų knygoms, lėlių, šaržų, lošimo kortų. Kūriniai dekoratyvūs, manieringi, ekspresyvios tapysenos, turi primityvizmo bruožų, natiurmortai dažniausiai siužetiniai.^[1]