Bendrasis Amerikos lietuvių fondas, BALF (angl. United Lithuanian Relief Fund of America) – JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi nuo 1944 m. kovo 25 d. iki 2008 m. balandžio 12 d. Centras – Bruklinas, nuo 1973 m. – Čikaga.

Įsteigtas 1944 m. kovo 25 d. Čikagoje JAV lietuvių visuomeninių organizacijų iniciatyva. Steigėjai JAV lietuvių katalikų bažnyčia, Amerikos lietuvių socialistų sąjunga, Lietuvių tautininkų sąjunga ir „Sandara“. BALF seimas, iki 1951 m. šauktas kasmet, vėliau – kas dveji metai, rinko 32 direktorių tarybą (iki 1972 m. – 21 direktorius), šiai vadovauja centro valdyba ir jos pirmininkas. Turėjo skyrius JAV ir Kanadoje (1954 m. veikė 140, 2001 m. – 35 skyriai). XX a. 8 dešimtmetyje BALF organizacijos branduolį sudarė apie 4000 žmonių.

Iš pat pradžių, remiamas JAV katalikų vyskupų konferencijos BALF buvo priimtas į Nacionalinį karo fondą (National War Fund); iš šių organizacijų gavo finansinę paramą. BALF rėmė ir Nacionalinė katalikų geradarystės konferencija (National Catholic Welfare Conference). Fondas bendradarbiavo su Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (UNRRA), Tarptautine pabėgėlių organizacija (International Refugee Organization, IRO). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir masinei emigracijai iš Europos, JAV valdžios ir organizacijų parama nutrūko. BALFo lėšas imta kaupti tik iš aukų.

Iki 1956 m. TSRS valdžia neleido siųsti šalpos į Lietuvą. Daugiausia BALFui padėjo lietuviams karo pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje: remtos jų mokyklos, studentai, nuo 1950 m. Vasario 16-osios gimnazija. Per Lietuvos Raudonąjį Kryžių rėmė lietuvių kultūros veikėjus, 1946–1949 m. skyrė grožinės literatūros premijas. Nuo 1948 m. veikė BALF Imigracijos ir įkurdinimo komitetas.

BALF skatino JAV Kongresą priimti palankius imigracijos įstatymus. Iš valdžios išrūpintais laivais nemokamai į JAV atgabeno apie 34 000 lietuvių karo pabėgėlių; rūpinosi atvykstančių lietuvių įdarbinimu ir apgyvendinimu. Apie 85 % po Antrojo pasaulinio karo į JAV atvykusių lietuvių turėjo BALF išrūpintas darbo ir būsto garantijas. Rėmė likusius Vakarų Europoje (Vokietija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Italija, Belgija) Šiose šalyse dirbo BALF įgaliotiniai. Rėmė ir į Pietų Ameriką persikėlusius lietuvius.

Nuo 1956 m. pradėta siųsti siuntinius į Lietuvą, daugiausia grįžusiems tremtiniams, politiniams kaliniams, taip pat į Sibirą, Lenkiją, Vokietijos DR, Vengriją, Čekoslovakiją ir kt. kraštus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šelpti buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai, vieniši seneliai, ligoniai, bedarbių šeimos, našlaičiai, t. p. mokyklos, jaunimo organizacijos ir institucijos, ligoninės. 1944–1968 m. siuntų vertė sudarė 5 mln., 1972–1984 m. šalpai išleista -1,14 mln. JAV dolerių; į TSRS pasiųsta 3600, Lenkijos lietuviams – 8000 labdaros siuntų.^[1]

2008 m. balandžio 12 d. BALFo direktorių suvažiavime nutarta uždaryti šią Amerikos lietuvių šalpos organizaciją.

• 1944–1964 m. prelatas Juozas Končius
• 1964–1972 m. kunigas Vaclovas Martinkus
• 1972–2008 m. Marija Rudienė

• Bendras Amerikos lietuvių šalpos fondas, Chicago, 1960 m.

• Juozo B. Končius. Atsiminimai iš Balfo veiklos (1944–1964), Čikaga, Mokslas, Menas, Literatūra, Draugas, liepos 23 d. 1966 m.

• Juozas B. Končius. Tremtiniai Pietų Valstybėse. Draugas. birželio 14 d. 1949 m.