Atėnų mokykla (Rafaelis)

Atėnų mokykla

Menininkas	Rafaelis
Metai	1509 - 1511
Meno kryptis	Aukštasis renesansas
Medžiagos, technika	freska
Matmenys	770 cm ilgio pagrindas
Miestas (vieta)	Rafaelio kambariai, Apaštalų rūmai, Vatikanas
Muziejus	Vatikano muziejai

„Atėnų mokykla“ – italų renesanso dailės meistro Rafaelio (1483–1520) freska, sukurta popiežiaus Julijaus II užsakymu Vatikano Apaštalų rūmų kambaryje Stanza della Segnatura, viename vadinamųjų Rafaelio kambarių.

„Atėnų mokykla“ visuotinai pripažįstama vienu iš pačių garsiausių ir žinomiausių, kada nors sukurtų, dailės kūrinių.

Istorija

Freska pradėta 1509 m. popiežiaus Julijaus II−ojo užsakymu kambaryje Stanza della Segnatura, kuris, beveik tikra, buvo popiežiaus biblioteka ir darbo kabinetas. „Atėnų mokykla“ buvo antroji Rafaelio pradėta freska šiame kambaryje (po „Disputo dėl Šv. Sakramento“). Pagal sumanymą kambaryje turėjo būti pavaizduotos krikščioniškosios religijos ir pasaulėžiūros pagrindus atspindinčios alegorijos. „Atėnų mokykla“ vaizduoja Senovės Graikijos filosofų ir mokslininkų sambūrį, kurios tikslas buvo pabrėžti mokslo ir filosofijos įtaką, bei reikšmę religinėje Krikščionybės pasaulėžiūroje.

Freskose vaizduojamos architektūrinės detalės, manoma, buvo Rafaelio paimtos iš Bramantės projektų, arba instruktuotos Bramantės asmeniškai (kuris buvo Rafaelio draugas). Freskos baigimo momentu, 1511 m., kaip tik buvo atidengtos Mikelandželo freskos Siksto koplyčioje ir Rafaelis, spėjama, suteikė freskos centre, pirmame plane, sėdinčio Heraklito veidui Mikelandželo bruožų (ši figūra, nustatyta, baigta paskutinė).

Atidengta freska sukėlė visuotinį susižavėjimą ir išgarsino Rafaelį kaip vieną iš didžiausių renesanso menininkų. Dabar „Atėnų mokykla“ yra pati žymiausia iš tų freskų, kurias Rafaelis sukūrė Pontifikų rūmuose. Freskos pavadinimas yra istoriškai susiformavęs, pradinis variantas buvo, greičiausiai, tiesiog „Filosofija“. 1996 m. darbas buvo kapitaliai restauruotas.

Freskos veikėjai

Per daugelį šimtmečių susidarė netgi tradicija spėlioti, kas pavaizduota freskoje. Tik dėl keleto figūrų nekyla abejonių. Tai, be abejo, centrinės freskos figūros, Platonas (kairėje, su traktatu „Timajas“ rankoje) ir Aristotelis (su traktatu „Etikos“). Žemiau jų, ant laiptų gulintis pavaizduotas Diogenas Sinopietis. Vienišas filosofas užsikniaubęs ant stalo pirmame plane – manoma, Heraklitas (juo, spėjama, vaizduojamas Mikelandželas). Dešinėje vaizduojamos dvi figūros, su Dangaus sfera – Zoroastras, su Žemės – Ptolemėjus. Pačioje kairėje du filosofai su angeliuku, kairysis – Zenonas Kitijietis, dešinysis, su knyga – Epikūras. Kiek dešiniau jų – būrelis veikėjų, tarp kurių, su kario šalmu, spėjama, Alkibiadas arba Aleksandras Didysis, o į šią grupę besikreipiantis – Sokratas.

Sunku pasakyti, kiek Rafaelis žinojo Antikinę filosofiją ir kiek prasmės bandė suteikti filosofų ikonografiniam vaizdavimui. Sokrato profilis atpažįstamas iš antikinių skulptūrų. Freskoje yra dvi figūros su braižymo lentelėmis. Kairėje sėdinti, spėjama, Pitagoras, dešinioji, pasilenkusi ir kažką rodanti lentelėje, tikriausiai, Archimedas arba Euklidas. Giorgio Vasari, kuris matė freskas praėjus 30 metų nuo jų išpildymo, tikina, kad jose dar pavaizduoti 4 evangelistai su būriu angelų ir būsimasis Mantujos kunigaikštis Federikas II Gonzaga. Kur jis juos įmatė, sunku pasakyti, tačiau freskoje neabejotinai yra to laikmečio asmenybių portretų.

Pvz., numanoma, kad Platonui suteikta Leonardo da Vinčio bruožų. Tarp Archimedo ir Heraklito stovinčių dviejų figūrų moteris – Rafaelio mylimoji Fornarina arba kita reali asmenybė, Francesco Maria della Rovere. Ši moteris, tikriausiai, vaizduoja Hipatiją Aleksandrietę. Prie jos, manoma, stovi Parmenidas. Pačioje dešinėje Rafaelis atvaizdavo save profiliu ir, spėjama, dailininką Sodomą (kurio pradėtos freskos kambaryje buvo pašalintos, pradėjus dirbti jame Rafaeliui). Kai kurių tyrinėtojų teigimu, į Sodomą besikreipiantys Zaratustra ir Ptolemėjas rodo per didelį Sodomos, kaip dailininko, statusą ir, gali būti, kad šia figūra pavaizduotas Rafaelio mokytojas Perudžinas. Tačiau veido bruožų panašumai su Perudžino sunkiai atsekami. Archimedo portrete, manoma, įkūnytas Bramantė. Tarp architektūrinių tapytų detalių freskos kairėje esanti skulptūra – Apolonas, dešinėje – Atėnė.

Freskos scenos

„Atėnų mokykloje“ vaizduojama žinių, filosofijos ir mokslo alegorija. Freskos centre žengiantis Platonas rodo pirštu į dangų – atspindi šio filosofo sampratą apie tai, kad žmogus turi suprasti, tai kas Dieviška. Šalia jo, šiek tiek pirmesniu žengiantis ir jaunesniu vaizduojamas Aristotelis rodo delnu į apačią, tarsi sakydamas, kad bet kokia filosofija yra verta tik tiek, kiek ji verta Žemėje, realiame žmonių gyvenime. Sokratas, nusisukęs nuo jų, tarsi bando pasėti abejonę ar pateikti kokį netikėtą aforizmą būreliui kitų veikėjų. Centre pavaizduotas skubantis jaunuolis, tarsi klausiantis, kur galima rasti Išmintį, ir vyriškis, jam rodantis Platono ir Aristotelio pusėn.

Labiau dešinėje, prie sienos atsirėmęs veikėjas skubiai užrašinėja, ką išgirdęs, o šalimais, senas išminčius, tarsi atlaidžiai tuo domisi − gal ką iš tikro naujo šis jaunuolis sužinojo? Platoną ir Aristotelį apsupę veikėjai išreiškia skirtingas emocijas, susižavėjimą, pritarimą, abejonę. Būdinga, kad ant šonuose esančių figūrų pečių padėtos rankos − tarsi rodo pasitikėjimą ir jaukumą šioje filosofų šventovėje. Archimedas (arba Euklidas), tarsi neįtikinęs Ptolemėjo ir Zoroastro, kreipiasi į mokinių būrelį. Freskoje pavaizduota ir veikėjų reakcija, tarsi jie būtų pamatę įeinantį žiūrovą. Tarp jų, vaikiško naivumo įsikūnijimas – angeliukas pačioje kairėje (gal Jėzus Kristus ?). Truputį dešiniau, gana piktokai žiūrintis jaunikaitis, ir pačioje dešinėje pats Rafaelis.