Asmuo – kalbėtojo ir klausytojo santykį nurodanti gramatinė kategorija. R. Jakobsonas asmenį laikė vadinamuoju indikatyviu simboliu, t. y. tokiu, kurio reikšmė priklauso ne tik nuo aprašomosios, bet ir nuo šnekėjimo akto situacijos. Iš tiesų pirmojo vienaskaitos asmens reikšmė – su kalbėtoju sutampantis dalyvis; atitinkamai pirmojo asmens subjektas šnekant nuolatos keisis (pirmuoju asmeniu kalbės tai vienas, tai kitas žmogus).

Asmens kategorija būdinga visų pirma asmeniniams ir savybiniams įvardžiams. Dauguma kalbų išskiria tris asmenis:

• pirmąjį (kalbėtojas arba grupė, kuriai jis priklauso; aš, mudu, mudvi, mes);
• antrąjį (klausytojas arba grupė, į kurią jis įeina; tu, judu, judvi, jūs);
• trečiąjį (dalyvis, nesąs nei kalbėtojas, nei klausytojas; jis, ji, tai, juodu, jiedvi, jie, jos).

Daugumoje kalbų su asmeniu derinamas veiksmažodis, toks derinimas vadinamas asmenavimu: einu (vns. I asmuo), eini (vns. II asmuo), einava (dvs. I asmuo), einata (dvs. II asmuo), einame (dgs. I asmuo), einate (dgs. II asmuo). Baltų kalbose III asmens veiksmažodis neturi skaičiaus skirties: ir vienaskaitai (jis, ji), ir dviskaitai (juodu, jiedvi), ir daugiskaitai (jie, jos) vartojama ta pati forma eina (plg. rus. он идёт (on idiot) 'jis eina', bet rus. они идут (oni idut) 'jie eina'; isp. él vive 'jis gyvena', bet isp. ellos viven 'jie gyvena'). Retais atvejais asmens kategorija būdinga prielinksniams (keltų (pvz., valų),^[1] semitų kalbose). Dėl savybinių (įvardinių) afiksų asmenį gali rodyti ir daiktavardžiai: suom. taloni 'mano namas (-ai)' (vns. I asmuo), suom. talosi 'tavo namas (-ai)' (vns. II asmuo), suom. talomme 'mūsų namas (-ai)' (dgs. I asmuo), suom. talonne 'jūsų namas (-ai)' (dgs. II asmuo), suom. talonsa 'jo / jos/ jų namas (-ai)' (III asmuo).^[2]

Daugumoje kalbų su asmens kategorija susijusios kitos priešpriešos, pavyzdžiui, mandagumas (japonų, javiečių kalbose), įsitraukimas/nedalyvavimas ('mes drauge su tavimi' vs. 'mes be tavęs'; sutinkama japonų, kečujų ir polineziečių kalbose, aimarų kalboje taip pat skiriami asmenys 'aš ir tu', 'mes ir tu'), „artumas“ (algonkinų kalbose, pavyzdžiui, kri kalboje skiriamas „artimesnis“, arba „svarbesnis“, ir „tolimesnis“, arba „ne toks svarbus“, trečiasis asmuo). Kai kuriose kalbose vartojamos atskiros formos beasmenėms situacijoms (ain. A-e-koyki 'kažkas tave žudo'), šias formas būtų galima laikyti ketvirtuoju asmeniu.

• Володин А. П. (1990). „Лицо“. Лингвистический энциклопедический словарь. М.: СЭ: 271–272.
• Поликарпов Е. А. Из учения Аполлония Дискола о грамматических лицах // Philologia classica. Вып. 7. Tradita non explorata. СПб., 2007. С. 96—109.