Aleksejus Šachmatovas
Gimė	1864 m. birželio 17 d. Narva, Rusijos imperija
Mirė	1920 m. rugpjūčio 16 d. (56 metai) Petrogradas, Tarybų Rusija
Palaidotas (-a)	Volkovo kapinės
Tautybė	rusas
Veikla	filologas, tekstologas, kalbininkas
Sritis	rusų kalbos istorija
Organizacijos	Petrogrado universitetas
Pareigos	profesorius
Išsilavinimas	filologijos mokslų daktaras
Alma mater	Maskvos valstybinis universitetas
Doktorant. vadovas	Filipas Fortunatovas

Aleksejus Šachmatovas (Алексей Александрович Шахматов; g. 1864 m. birželio 17 d. – 1920 m. rugpjūčio 16 d.) – Rusijos kalbininkas, tekstologas, filologas. Senovės Rusios rankraščių ir literatūros žinovas. Filologijos daktaras (1894 m.), Rusijos mokslų akademijos narys (1897 m.).

Gimė dvarininkų šeimoje Narvoje. 1874–1878 m. mokėsi Kreimano gimnazijoje Maskvoje, vėliau – 4-ojoje gimnazijoje. 1883 m. įstojo į Maskvos universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, mokėsi pas Filipą Fortunatovą. 1887 m. apgynė disertaciją „Apie balsių ilgumą ir kirčius bendrojoje slavų kalboje“. 1890 m. pradėjo dėstyti rusų kalbos istoriją. 1910 m. tapo Petrogrado universiteto profesoriumi.

Daug nuveikė tyrinėdamas „Pirminį metraštį“ (Повесть временных лет). Tyrinėjo šiaurės vakarų Rusijos tarmes (dalyvavo ekspedicijose į Archangelsko, Oloneco gubernijas). Domėjosi kitomis rytų ir vakarų slavų kalbomis, gynė ukrainiečių, baltarusių kalbų teises. Tirdamas slavų kalbas naudojosi ir lietuvių kalbos duomenimis (pvz., „Seniausiojo rusų k. istorijos laikotarpio bruožai“, 1915 m.; „Rusų k. istorijos įvadas“, 1916 m., d.1). Nagrinėdamas Lietuvos ir Baltarusijos vietovardžius teigė, kad šiame krašte gyvenę keltai. Tyrė slavų ir keltų kalbų sąsajas.

1897 m. Aleksejus Šachmatovas pakvietė Joną Jablonskį redaguoti Antano Juškos žodyną, rėmė Kazimiero Jauniaus darbų skelbimą (Kazimierą Būgą paskyrė Jauniaus sekretoriumi).^[1]