Aleksandras Marčiulionis (1911 m. vasario 18 d. Žagariškės, Garliavos valsčius – 1998 m. gegužės 12 d. Čikaga) – Lietuvos skulptorius.

Žmona Eleonora Marčiulionienė. 1930–1936 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, mokytojai Juozas Zikaras, Jonas Mikėnas. 1938–1944 m. dėstė Kauno taikomosios dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Freiburge su kitais įkūrė Dailės ir amatų mokyklą, iki 1949 m. joje dėstė; Skulptūros studijos vadovas. 1949–1956 m. gyveno Adelaidėje, nuo 1956 m. – Čikagoje. Dirbo dekoratyvinės skulptūros įmonėse, kūrė skulptūras bažnyčioms.

Kūryboje ryški Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio skulptūros neoklasicistinė stilistika. Tematikai („Rūpintojėlis“, „Pieta“, „Malda“) ir formai (kaimo dievdirbių tradicijoms artima plaštakų, galvos, kūno poza, išdidintos akys) būdingas tautiškumas. Sukūrė skulptūrinių reljefų, kuriuose konstruktyviomis linijomis komponuojamas siužetas („Paskutinė vakarienė“ 1968 m.), barokinių, dinamiškų formų religinės tematikos skulptūrų („Prisikėlimas“ 1963 m., „Šv. Kazimieras“ Masepto bažnyčios fasade, 1962 m.), istorinių („Prieš aušrą“ 1964 m.), abstrakčių stilizuotų („Be pavadinimo“. „Konstrukcija“, abu 1967 m., „Tauras“ 1970 m.) kompozicijų. Skulptūrose naudojo įvairias medžiagas (terakota, bronza, gipsas, aliuminis, medis). Nutapė paveikslų („Kristus laimina laukus“ 1982, „Sugrįžimas“ 1989 m.).

Mokiniai: Antanas Mončys, Ramojus Mozoliauskas.^[1]