Šariatas
| Islamas |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Kultūra ir visuomenė
|
| Islamo terminų žodynas |
Šariatas[1] (arab. شريعة, šarīʿa - 'kelias prie vandens'; 'religinis įstatymas') – šventasis islamo įstatymas, islamo teisės dalis.[2] Šariatą tiria Fiqh (religinė teisėtyra). Musulmonai tvirtai tiki, jog Šariato pagrindas – tai dieviškasis apreiškimas, ateinąs iš 4 svarbiausiųjų šaltinių.[3]
Teisės šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dieviškasis apreiškimas, kaip tiki musulmonai, ateinąs iš tokių šaltinių kaip:
- Koranas – švenčiausioji musulmonų knyga.
- Suna – pasakojimai apie pranašo darbus bei posakių rinkinys sudarytas iš hadisų
- Idžma – musulmonų bendruomenės ar jos išminčių mokslininkų bendras sutarimas.
- Kijos – analogiškos dedukcijos, išvestos iš pirmųjų 3 šaltinių.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak orientalistų, Šariatas savo teiginiams medžiagą sėmė iš ikislamiškojo laikotarpio papročių teisės ir ankstyvojo islamo administracinės praktikos. Ją susistemino ir islamui pritaikė mokslininkai juristai, atsižvelgdami į musulmonų bendruomenėje jau besiklostančias normas, kurios reikalavo išraiškos. Šariate išdėstytus reikalavimus galima suskirstyti į penkias kategorijas:[3]
- ką Alachas įsakė;
- ką Alachas patarė, tačiau griežtai neprisakė vykdyti;
- ką Alachas paliko neaprėpęs įstatymu;
- ką Alachas pasmerkė, tačiau tiesiogiai neuždraudė;
- ką Alachas aiškiai uždraudė.
Šariatas aprėpia kiekvieną gyvenimo sritį, jis nurodo šeimos gyvenimo priedermes, religines pareigas, reguliuoja ir kitus civilinius klausimus. Už šio įstatymo nesilaikymą taikomos bausmės ir sankcijos, kurios yra aiškiai apibrėžtos ir nurodytos.
Dar prieš šimtmetį jis buvo pagrindinis įstatymas visame musulmonų pasaulyje, kurio buvo paisoma bent jau teoriškai (praktiškai net oficialūs teismai jau labai seniai toleravo tam tikrus „nuklydimus“ nuo priesaikos). Pavyzdžiui, Turkijoje Šariato buvo atsisakyta ir vietoj jo priimti šiek tiek modifikuoti europietiški kodeksai, o Saudo Arabijoje Šariatas iki šiol yra dominuojanti teisė, nors ir ten vis daugiau sričių savo įstatymais jau reguliuoja valstybė. Nuo Šariato vis dar nenukrypstama Irane, kur mirtimi baudžiama už žmogžudystę, išprievartavimą, narkotikų platinimą, ginkluotą apiplėšimą ir santuokinę neištikimybę.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Islamiškoji teisė – musulmonų išganymo kelrodis Egdūnas Račius, 2004 m. rugsėjo 26 d.
- Portalas apie Šariato įstatymus
- Kritiški Šariato vertinimai
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.vlkk.lt/lit/95626 Archyvuota kopija 2011-05-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Šariatas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 40 psl.
- ↑ 3,0 3,1 Sud. autorių kolektyvas, red. Balčienė Bronė. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1994. 322-324 psl.
|
Šis straipsnis apie islamą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
Text is available under the CC BY-SA 4.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.
