Činkvečentas

Činkvečentas (it. Cinquecento, liet. „penki šimtai“) – Italijos meno periodizacijoje laikotarpis tarp 1500 ir 1600 m. Europos meno periodizacijoje činkvečentas apytiksliai atitinka Italijos brandžiojo renesanso (prasidėjo apie 1490 m. ir baigėsi apie 1520 m.) ir manierizmo (prasidėjo apie 1510 m. ir baigėsi apie 1590 m.) laikotarpius, bei apima pirmąsias baroko apraiškas mene.

XVI a. Italijoje kūrė menininkai, ypač brandžiojo renesanso laikotarpiu, kurie įvardijami vienais žymiausių visų laikų. Grupė kūrinių, sukurtų šiuo laikotarpiu, nuolat minimi tarp vienų žymiausių visų laikų. XVI a. pradžioje Italijos kultūrinis ir meno centras persikėlė iš kvatročento centro Florencijos į Romą. Esminiu veiksniu pritraukiant menininkus į Romą tapo katalikų bažnyčios turtai ir rėmimo projektai, kuriuos inicijavo popiežiai Julijus II, Leonas X, Klemensas VII, Paulius III. Florencijos ir Romos meno mokyklos supanašėjo ir dažnai įvardijamos viena Florencijos-Romos meno mokykla. Italijos šiaurėje iškilo Venecijos dailės mokykla, kuri sutraukė kitą iškilių menininkų grupę, nes Venecijos respublika buvo vienintelė, nenuniokota Italijos karų.

Išskirtinėmis šio laikotarpio asmenybėmis minimi: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Bramantė, Džordžonė, Ticianas, Koredžas, Andrea del Sartas, Benvenutas Čelinis, Jakopas Pontormas, Parmidžaninas, Bronzinas, Andrėja Paladijas, Paolas Veronezė, Tintoretas.

Sąlyginai prie činkvečento menininkų gali būti priskirti Džovanis Belinis, Perudžinas, Luka Sinjorelis, nes jų kūryboje ženklus perėjimas iš kvatročento stilistikos į činkvečento, patys paveikę savo mokinius, jie vėliau buvo paveikti naujosios kartos dailininkų. Menininkai, kūrę pačioje XVI a. pabaigoje, Anibalė Karačis ir Karavadžas, jau priskiriami kitam amžiui, seičentui.