Lionas pranc. Lyon
Lionas
Lionas 45°46′00″ š. pl. 04°50′00″ r. ilg. / 45.76667°š. pl. 4.83333°r. ilg. / 45.76667; 4.83333 (Lionas)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Prancūzija
Regionas	Overnė-Rona-Alpės
Departamentas	Rona (departamentas)
Meras	Grégory Doucet (EELV)
Gyventojų (2018[1])	518 635
Plotas	47,87 km²
Tankumas (2018[1])	10 834 žm./km²
Altitudė	162–349 m
Pašto kodas	69123 /69001-69009
Tinklalapis	www.lyon-france.com
Vikiteka	Lionas
Kirčiavimas	Liònas (rom. Lugdū̃nas)
UNESCO	(angl.) (pranc.): 872

Lionas (pranc. Lyon) – miestas Prancūzijos rytuose; Ronos departamento ir Overnės-Ronos-Alpių regiono sostinė. Tai – trečias pagal dydį Prancūzijos miestas (po Paryžiaus ir Marselio). Kartu su priemiesčiais ir gretimais miestais Lionas suformuoja antrą didžiausią po Paryžiaus metropolio teritoriją Prancūzijoje su 4 415 000 (2007 m.) gyventojais. Lione veikia 1700 m. įkurta Mokslų akademija, penki universitetai, daug mokslo tyrimų institucijų, keli teatrai, daug muziejų, tarp kurių Liono istorijos, dailės, automobilių, galų-romėnų civilizacijos, šiuolaikinio meno.^[2]

Romėnų valdymo laikais vietovė vadinta Lugdunum. II a. ji tapo Galijos centru. Lugdune gimė Romos imperatoriai Klaudijus ir Karakala. II a. vietovėje pradėjo plisti krikščionybė, buvo įkurta vyskupija, tuo pat metu vyko ir krikščionių persekiojimai. 437 m. atsikėlė burgundai, kurie 461 m. Lugduną paskelbė savo sostine. 534 m. jį užkariavo frankai. Ankstyvaisiais viduramžiais Lioną valdė Šventoji Romos imperija. Imperatorius Frydrichas I Barbarosa 1157 m. perdavė miestą valdyti Liono arkivyskupui. 1245 m. ir 1274 m. mieste vyko pirmasis ir antrasis Bažnyčios visuotiniai susirinkimai. XIII a. miestiečiai kovojo už miesto savarankiškumą ir kreipėsi paramos į Prancūzijos karalių Pilypą IV. 1312 m. Lionas buvo prijungtas prie Prancūzijos. XIV a. Lionas tapo svarbiu regiono mugių ir šilko prekybos centru, tačiau nukentėjo per Šimtametį karą. 1470 m. Lione buvo išspausdinta pirmoji knyga prancūzų kalba, o miestas tapo reikšmingu Europos knygų spausdinimo centru. Religinių karų Prancūzijoje metu Lionas buvo hugenotų centru. Karams pasibaigus katalikų pergale, daug protestantų iš Liono išvyko. Prancūzijos revoliucijos metais Lionas buvo žirondistų atrama. XIX a. mieste sparčiai plito tekstilės pramonė. 1914 m. mieste vyko Pasaulinė paroda. Antrojo pasaulinio karo metais Lione buvo okupacinių Vermachto pajėgų būstinė.

Išliko senovės Romos pastatų – teatrų, amfiteatrų, akvedukų, odeono griuvėsiai. Gausu bažnyčių: V a. šv. Irenėjo bažnyčia, XII a. romaninė benediktinų bazilika, romaninė gotikinė šv. Jono katedra, XVII a. miesto rotušė, pseudobizantinė XIX a. bazilika. 1829 m. pastatyti Operos rūmai. 1998 m. Liono senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Lionas svarbus Prancūzijos transporto centras. Per miestą eina greitojo geležinkelio magistralė, jungianti Paryžių ir Marselį, veikia miesto tarptautinis oro uostas, upių uostas, metropolitenas. Svarbus automobilių, lokomotyvų gamybos, metalo apdirbimo, elektronikos, chemijos, farmacijos, biotechnologijų, tekstilės, maisto, poligrafijos pramonės centras. Piečiau Liono veikia didžiausia Prancūzijoje naftos perdirbimo įmonė.

1984 m. čia vyko VII Europos futbolo čempionatas, o 1998 m. – XVI pasaulio futbolo čempionatas.

Garsiausi klubai:

• Olympique Lyonnais
• FC Lyon

• Informacija turistams
• TooLYON
• Liono svetainė Archyvuota kopija 2016-11-11 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Prancūzijoje Šiaurės ir vakarų Mon Sen Mišelis (1979) · Amjeno katedra (1981) · Sen Saven sur Gartampo abatija (1983) · Reimso katedra, buvusi Šv. Remigijaus abatija ir To rūmai (1991) · Belgijos ir Prancūzijos varpinės (1999, kartu su Belgija) · Havras – Ogiusto Perė atstatytas miestas (2005) · Šiaurės-Pa de Kalė kalnakasybos regionas (2012) · Šampanės kalvos, vyndarystės vietos ir rūsiai (2015) Vidurio Šartro katedra (1979) · Versalio rūmai ir parkas (1979) · Fonteblo rūmai ir parkas (1981) · Paryžius, Senos pakrantės (1991) · Buržo katedra (1992) · Luaros slėnis tarp Siuli prie Luaros ir Šalono (2000) · Provenas – viduramžių mugių miestas (2001) · Didieji Europos SPA miestai (Viši) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) Rytų Vezlė abatija ir kalva (1979) · Cistersų Fontenė abatija (1981) · Ark e Senano druskos gamyklos (1982) · Plas Stanislas, Plas de la Karjė ir Plas d’Aljans Nansi mieste (1983) · Strasbūras, Didžioji sala (1988) · Liono istorinės vietos (1998) · Priešistoriniai Alpių namai ant polių (2011, kartu su penkiomis kitomis valstybėmis) · Burgundijos teruarai (2015) · Šen de Pui - Limanjos sprūdžio tektoninė vietovė (2018) · Pirmojo pasaulinio karo palaidojimų ir aminties vietovės (2023, kartu su Belgija) Pietų ir Korsika Priešistorinės vietovės ir dekoruoti urvai Vėzerio slėnyje (1979) · Arlio romėnų ir romaniškieji paminklai (1981) · Romėnų teatras su apylinkėmis ir triumfo arka Oranže (1981) · Porto įlanka: Pianos kalankės, Džirolatos įlanka ir Skandolos gamtos rezervatas (1983) · Gardo tiltas (romėnų akvedukas) (1985) · Avinjonas: Avinjono Popiežių rūmai, vyskupų rūmai ir Avinjono tiltas (1995) · Midi kanalas (1996) · Karkasono įtvirtintas miestas (1996) · Sent Emiljono jurisdikcija (1999) · Pirėnai-Monte Perdidas (1997, kartu su Ispanija) · Bordo, Mėnulio uostas (2007) · Albi: vyskupų miestas (2010) · Kosai ir Sevenai, Viduržemio regiono agropastoralinis kultūrinis kraštovaizdis (2011) · Dekoruota Pont d'Arko ola, žinoma kaip Šoveto Pont d'Arko grota Ardeše (2014) · Nica, žiemos kurortas Žydrojoje pakrantėje (2021) · Korduano švyturys (2021) · Maison Carrée Nimo mieste (2023) Visa šalis Šv. Jokūbo keliai Prancūzijoje (1998) · Vaubano gynybiniai įtvirtinimai (2008) · Le Corbusier architektūra: svarbus įnašas į modernųjį judėjimą (2016、kartu su 6 kitom valstybėmis)· Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2021, kartu su 19 kitų valstybių) Ne Europoje Reunjono salos Pitonai, apskritimai ir stulpai (2010) · Taputapuatea (2017, Prancūzijos Polinezija) · Prancūzijos pietų žemės ir jūros (2019) · Pelė ugnikalniai ir miškai ir Šiaurės Martinikos pitonai (2023, Martinika) · Te Henua Enata – Markizų salos (2024, Prancūzijos Polinezija) Nematerialaus paveldo objektai